Choose your country
and preferred language

„Nasomatto“

„Nasomatto“: Kvepalų dvasia, o ne ingredientų sąrašas

Italų kilmės parfumeris Alessandro Gualtieris prie savo biuro durų Amsterdamo senamiestyje pritvirtino kuklią, dabar jau kiek apsilaupiusią lentelę, kurioje, be jo vardo, pavardės ir profesijos, yra tik du žodžiai: „The Nose“. Nusipelnyti „nosies“ pravardę kvapų pasaulyje, be abejo, solidus pasiekimas, bet vargu ar reikėtų tuo stebėtis, žinant, kad profesionaliu parfumeriu Alessandro tapo prieš daugiau negu tris dešimtmečius ir dabar valdo tris nuosavus prekės ženklus: „Nasomatto“, „Orto Parisi“ ir „MariaLux“.

„Man rūpi visų pirma kalbėti apie kūrybiškąją kvepalų prigimtį. O tonus, pustonius ir kitus niuansus tegu žmonės atranda savarankiškai.“

 

Alessandro Gualtieris

Pirmasis jų, beje, tiesiogiai susijęs ir su Alessandro veikla, ir su jo asmenybe: nasomatto itališkai reiškią pakvaišusią nosį. Taip jį vadino kolegos (dažniausiai už akių), kuriuos stebino Alessandro pomėgis derinti, jų nuomone, nesuderinamus ingredientus ir kurti itin keistas kvepalų formules. Nežinia, ar Alessandro jautėsi jiems dėkingas už pamėtėtą nemokamą idėją, bet kai nusprendė užregistruoti pirmąjį savo prekės ženklą, abejonių jam nekilo. Taip 2007 metais atsirado „Nasomatto“.

Ir šiandien Alessandro leidžia sau įvairius eksperimentus, kuriuos kai kas galbūt pavadins ekstravagantiškais. Jis kuria aromatus, kuriuos būtų galima gerti, kvepalus iš vieno vienintelio ingrediento ir kvapų skulptūras.

O viskas prasidėjo gana tradiciškai. Jaunystėje Alessandro dirbo garsiems mados namams, tokiems kaip „Fendi“ ir „Versace“. Daug išmokęs ir patyręs nusprendė įsteigti savo parfumerijos studiją ir netrukus pagarsėjo kaip išradingas provokatorius, nes jo aromatai tarsi mėgino griauti nusistovėjusias tradicijas. Be to, jis nusprendė viešai neskelbti ingredientų ir tokiu pareiškimu tik sustiprino „radikalią“ savo reputaciją.

Ją jis iš dalies įtvirtina kaskart, kai tenka atsakinėti į kvailus klausimus. Po to, kai 2007 metais pasirodė greitai išpopuliarėję „Nasomatto“ kvepalai „Duro“, įvairaus plauko žurnalistai jų kūrėjo klausinėjo idiotiškiausių dalykų: su kokiu daiktu iš savo spintos palygintumėte „Duro“? koks miestas geriausiai atitinka „Duro“ esybę? Alessandro kaskart puikiausiai išsisukdavo, kartais šnekėdamas šiek tiek „ne į temą“. Į klausimą apie spintą jis atsakė: „Kai būnu nuogas“, o apie miestą – nurodydamas neegzistuojantį vietovardį, kurio pirmasis skiemuo angliškai reiškia tarpkojį. Kai viena žurnalistė paklausė, kaip vadintųsi šie kvepalai, jei nesivadintų „Duro“, Alessandro pasakė: „Agstzumtermofusionen.“

Skelbti savo kvepalų ingredientus jis atsisakė nusprendęs, jog aromatą besirenkančiam žmogui verčiau pateikti ne augalų ir kitokių medžiagų sąrašą, o mintis bei idėjas, kurios paskatino vienų ar kitų kvepalų gimimą.

„Man rūpi visų pirma kalbėti apie kūrybiškąją kvepalų prigimtį. O tonus, pustonius ir kitus niuansus tegu žmonės atranda savarankiškai“, – sako Alessandro.

Kita vertus, nuo senų laikų kvepalai buvo siejami su magija, mistika, nekasdieniais pojūčiais ir įvairiais ritualais, tad, anot Alessandro, prasminga sugrįžti prie tradicijos, kai kvepalų sudėtys buvo laikomos paslaptyje.

„Nasomatto“ jis įkūrė iš esmės dėl to, kad dirbant kitiems nuolat reikėdavo atsižvelgti į tam tikras madas bei tendencijas: pavyzdžiui, šį sezoną mūsų aromatuose bus daugiau gėlių ir mažiau medžio. Ilgainiui jis neapsikentė įvairiausių ribojimų, normų bei taisyklių.

Prisimindamas senus laikus Alessandro neslepia, kad jam teko kurti kvapus lūpų dažams ir net skalbiamiesiems milteliams. Dažniausiai dirbdavo 5–6 žmonių grupė, o užduotys būdavo suformuluojamos itin miglotai, pavyzdžiui: moteris, eidama palei medžius, išgirsta melodiją.

„Nežinau, kam reikalingos tokios poetiškos užduotys. Juk jas galima traktuoti kuo įvairiausiai“, – sako parfumeris. „O baisiausia, kad galų gale viską lemia kaina. Jei įmanoma sukurti kvepalus po 60 eurų už kilogramą, viršininkai projektą palaimins.“

Jo nuomone, toks modelis tebėra gyvas, o priežastis labai paprasta – didelės tarptautinės įmonės labai nepaslankios, todėl kratosi bet kokių rimtesnių pokyčių.

Savo aromatams Alessandro itin reiklus. Nuo 2007-ųjų „Nasomatto“ paleido į pasaulį viso labo vienuolika aromatų. Palyginti su kai kuriais prekės ženklais, kurie per panašų laiką pasiūlė kelias dešimtis kvepalų, Alessandro galima vadinti kukliu žmogumi, nors kai kuriuos jo sukurtus aromatus, pavyzdžiui, „Absinth“ ir jau minėtą „Duro“ specialistai vadina revoliuciniais. Kartais net teigiama, kad šiedu aromatai svariai prisidėjo kuriant vadinamąją „nišinių kvepalų“ rinką.

Nemažai pirmąsyk su juo susitikusių žmonių nustemba, koks Alessandro energingas.

„Atrodo, kad jis tuo pat metu juda keliomis skirtingomis kryptimis, o jo plaukų neveikia žemės trauka“, – parašė vienas jį kalbinęs žurnalistas.

Energija ir užsispyrimas labai padėjo savarankiškos veiklos pradžioje, kai „Nasomatto“ dar niekas nežinojo.

„Ėjau per parduotuves ir siūliau ką tik sukurtus savo kvepalus“, – prisimena Alessandro. „Su kai kurių parduotuvių savininkais buvau pažįstamas iš anksčiau, tad jiems galbūt atrodė keista matyti mane tokiame amplua. Bet man reikėjo peržengti per save.“

Nemenka problema tapo ir buteliukų paieška. Užsakyti šimtą tūkstančių ypatingo dizaino talpų visuomet kur kas lengviau negu pateikti užsakymą, kuriame įrašyta tik šimtas vienetų.

Vis dėlto pradžioje svarbiausia buvo perprasti geriausius jau sukurtus aromatus: „Chanel No. 19“, „Trésor“, „Old Spice“, „Youth Dew“, „L’air du Temps“, „Givenchy Gentlemen“, „Shalimar“, „Chanel Pour Monsieur“ ir taip toliau. Alessandro vadina juos šedevrais.

„O tuomet jau gali kurti kažką nauja“, – sako trijų parfumerijos prekės ženklų savininkas. „Ir nereikia žaisti viešinant ingredientus. Pirkėjai nėra kvaili. Jie išsirinks jiems patinkančius kvepalus net ir nežinodami, ar ten esama mėlynių.“