„M. Micallef“: Aistringos kūrybos ir žmogiškosios meilės vaisiai

Išskirtinių kvapų pasaulyje netikėčiausi kvepalai patiekiami išmoningiausiuose buteliukuose, o šie įkurdinami prašmatniuose parduotuvių interjeruose. Tai – nerašyta prabangių prekių rinkos taisyklė. Tačiau net ir prabangoje esama ypatingos prabangos, išskirtinume – ypatingo išskirtinumo.

Kai kurie kvepalų buteliukai išpuošti taip prašmatniai, kad kartais net galima pamiršti jų turinį. Brangiausi kvepalai patiekiami auksiniuose buteliukuose su brangakmenių inkrustacijomis, savininko vardu ir net mylimiausio žirgo arba šuns atvaizdu. Tuo pačiu „M. Micallef“ tarsi sako: prabangos gali būti tiek, kiek leis jūsų fantazija ir banko sąskaita.

Šiuos parfumerijos namus prieš daugiau negu du dešimtmečius įkūrė prancūzai Martine Micallef ir jos vyras Geoffrey Nejmanas. Jie niekuomet neorganizavo galingų reklamos kampanijų, bet jų kvapų namus šiandien žino viso pasaulio elitas. Kita vertus, pirkėjų poreikius šešiasdešimtyje pasaulio šalių iki šiol pavyksta patenkinti samdant vos 20 specialistų, kurie dirba palyginti nedidelėje gamykloje šalia Graso miestelio. Beje, čia, Prancūzijos pietuose, netoli Kanų ir Nicos, veikia tarptautinis parfumerijos muziejus.

Tam tikra prasme „M. Micallef“ – kuo tikriausias aistros ir meilės kūdikis. Susipažinęs su Martina buvęs finansininkas Geoffrey akimirksniu įsimylėjo – taip, kad metė darbą dideliame banke ir atsikraustė pas ją į Grasą. O Martina jau daug metų buvo susijusi su grožio industrija – turėjo kelis kosmetikos salonus, o savo namo rūsyje – nedidelę parfumerijos laboratoriją.

„Kai pirmą kartą nusileidau į rūsį, kai pasinėriau į tą neįtikėtiną kvapų jūrą, manyje kažkas įvyko“, – prisimena G. Nejmanas. „Vėliau mes daug kartų šnekėjomės apie mudviejų bendrą ateitį, kol galų gale Martina pardavė grožio salonus, aš pridėjau savo santaupas ir įkūrėme naują įmonę.“

Tuomet, 1997 metais, ji vadinosi „Parfum Micallef“ ir buvo viena iš labai nedaugelio vadinamosios „nišinės“ parfumerijos gamintojų.

Per daugiau kaip du dešimtmečius šiek tiek pasikeitė jos pavadinimas, šeimyninė laboratorija išaugo į nemažą gamyklą, „M. Micallef“ kvepalų dabar galima įsigyti šešiasdešimtyje pasaulio šalių, bet vienas aspektas išliko toks pats: visus naujus produktus Geoffrey ir Martina planuoja kartu. Ji rūpinasi dizainu, jis – naujo aromato atsiradimu ir kelione iki parduotuvių lentynų.

Čia reikia pažymėti, kad „M. Micallef“ sėkmė neįsivaizduojama be trečiojo dalyvio – puikaus parfumerio Jeano-Claude’o Astier’o. Tai jis sukūrė visus (daugiau negu 150!) „M. Micallef“ aromatus. Tai jo patirtis ir nuojauta didele dalimi padėjo suformuoti aurą, kuri šiandien supa „M. Micallef“.

Ar šeimos verslo specifika netrukdo? Juk Geoffrey ir Martina beveik visuomet būna kartu. Pasak Geoffrey, svarbiausia – disciplina. „Reikia susikurti tam tikras taisykles, kurios padeda viską išrūšiuoti: šitie dalykai – mūsų verslas, o štai šitie – asmeninis gyvenimas. Priešingu atveju viskas susijauks ir mes abu visą laiką tik dirbsime“, – sako jis.

Jiedu ir šiandien nevengia asmeniškai susitikti su klientais – išgirsti jų nuomones ir pasidalinti savo planais. Žinoma, ne bet kur, o prašmatniuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, „Fortnum & Mason“ Pikadilio aikštėje pačiame Londono centre.

Viena žurnalistė, dalyvavusi tokiame renginyje, savo įspūdžius aprašė maždaug taip: tikriausiai labai smagu įsigyti „Chanel“ švarkelį (na taip, jis labai brangus), bet jei būtų galima pasišnekėti su pačia Coco Chanel ir išgirsti, kodėl tas švarkelis būtent toks, o ne kitoks – ooo! tai būtų pasaka!

Kadangi „M. Micallef“ kvepalus perka išskirtinė publika, bendrovė nuolat rengia mokymus jos salonuose dirbantiems žmonėms. Bet kartais paprastas pabendravimas naudingesnis už bet kokius seminarus. Pasak G. Nejmano, tuo jam teko įsitikinti viename Vokietijos didmiestyje, kur „M. Micallef“ organizavo kelių dienų kursus naujos parduotuvės personalui.

„Atvažiavau paskutinę mokymų dieną ir pamačiau daug pavargusių žmonių, kurie iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti dėmesingi“, – prisiminė jis. „Tuomet pasakiau, kad šiandien paskaitų nebebus ir kad visus kviečiu pietų. O bekramtant picą papasakojau jiems apie mūsų įmonę. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad didžiuliame prekybos centre mums sekasi kur kas geriau negu bet kuriai kitai kvepalų parduotuvei. Kodėl? Nes mūsų darbuotojams rūpi produktai, firmos vardas ir prestižas. O pirkėjai juk nekvaili, jie viską jaučia.“

Nors „M. Micallef“ kvepalus dabar parduoda daugiau kaip 900 parduotuvių, G. Nejmano požiūris į verslo plėtrą gana konservatyvus. Jis pagrįstas banke sukaupta patirtimi.

„Teko bendrauti su daugybe verslininkų, todėl žinau: jei svarbiausiu rūpesčiu tampa verslo struktūros ir plėtros optimizavimas, jei norisi nuolat tobulinti pardavimo procesus, viskas – tavo veikla jau verslas, o ne amatas, kur svarbiausia kūryba ir artimi santykiai. Kelio atgal nėra. Jei mėginsi riboti veiklą, kils bankroto rizika. Todėl planuoti plėtrą reikia labai atsargiai. Suprantu, kad versle pagundos kartais labai stiprios, bet visuomet reikia laikytis tam tikros disciplinos, ypač jei dirbi elitiniams klientams.“

Geriausias receptas, pasak Geoffrey, labai paprastas – mokėti pasakyti „ne“.

Martina ir Geoffrey laiko save vienais pirmųjų Prancūzijos parfumerių, iš naujo atradusių agarmedį. Nors ši intensyvaus kvapo medžiaga pasaulyje, ypač Pietryčių Azijoje, žinoma daugybę amžių, Geoffrey tikina, kad „M. Micallef“ laboratorijoje ji suskambo naujomis natomis, nes buvo išradingai įkomponuota į prancūziškąją parfumerijos tradiciją.

„Dabar visi naudoja agarmedį, o anuomet, prieš porą dešimtmečių, mūsų produktai susilaukė neįtikėtino dėmesio“, – prisimena jis.

Kokią naujovę pasiūlys „M. Micallef“ rytoj?

„Gal kvepalus su kario padažu?“ – juokiasi vienas iš „M. Micallef“ savininkų.